šaltis, sniegas, niūrumas. Tai po truputuką bando trauktis ir ruošiasi užleisti vietą taip visų laukiamam pavasariui.
Ką aš norėčiau jums pasakyt?
Daugiau neberašysių įvairių banalybių apie savo dienas, nereikšmingas smulkmenas ir pan. nedarysiu asmeninio dienoraščio. Juk šie metai pokyčių metai.
Brangieji, visi mes žinome tokį nuostabų dalyką kaip svajonės.
Būdami maži buvom daug laimingesni, nes gyvenome pasaulyje, kuriame tikėjome nerealiausiomis svajonėmis, jų siekėme. Juk nematėme baisios realybės, nemanėme jog svajonės tik iliuzija.
Dabartis verčia mus manyti, jog svajonės tėra iliuzija.
Tačiau vargšas taip manantis. Kas mes be savo svajonių? Kas mes be tikslų išsikėlimų ir jų siekimo?
Svajonė. Tai ne iliuzija, tai neįgyvendinta realybė.
Aš noriu jums visiems patarti prisimiti svajones, kuriomis kažkada tikėjote, tačiau nustojote. Stabtelkite ir pažiūrėkite į tai ką šiandieną turite, į tai kur einate, ką darote.
Ar to visuomet norėjote?
Esame jauni žmonės, ir net neįsivaizduojame kokia mumyse slypi jėga, kokia ateitis mūsų laukia. Tik patikėkit. Patikėkit savimi ir svajonėmis.
